Pagrindinis / Uncategorized / Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „TAI – AŠ“

Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „TAI – AŠ“

2021-10-22

Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „TAI-AŠ“

Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“, organizuojamas Kultūros ir švietimo centro Vilniaus mokytojų namai nuo 2003 metų kasmet, spalio trečią savaitę. Tai – vienintelis tarptautinis šio žanro renginys Rytų Europoje. Dešimtyje festivalio laidų yra dalyvavę atlikėjai iš Latvijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos, Švedijos, Norvegijos, Danijos, Vokietijos, Čekijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Ispanijos, Airijos, Škotijos, Prancūzijos, Portugalijos, Bulgarijos, Brazilijos, Argentinos, Ekvadoro, JAV ir, be abejo, Lietuvos. Visą savaitę koncertai vyksta įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose bei kaimyninėse valstybėse: Latvijoje ir Lenkijoje. Vienas iš unikaliausių festivalio akcentų tarptautiniame kontekste tas, kad dalyviai dainas atlieka savo gimtąja kalba. Taip klausytojams pristatoma ne tik šio žanro tradicija konkrečioje šalyje, bet ir dalelė jos kultūros platesne prasme.

Kodėl atsirado šis festivalis? Kauno rajone, Kulautuvoje buvo organizuojamas respublikinis dainuojamosios poezijos festivalis „Akacijų alėja“, įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose vyko pavieniai dainuojamosios poezijos renginiai. Nuo 2001 m Vilniaus mokytojų namuose du kartus per mėnesį pradėti rengti pastovūs Dainuojamosios poezijos svetainės koncertai. Tuo metu Lietuvoje plačiai buvo kalbama apie šio žanro atgimimą, tikrą renesansą. Tačiau labai trūko tarptautinio renginio, apjungiančio visos Lietuvos bardus, prie jų prisijungiant ir šio žanro atlikėjus iš įvairių svečių šalių. Juo labiau, kad bene visi kiti žanrai turėjo savo tarptautinius festivalius ir tik dainuojamoji poezija, bene vienintelė, išsiskyrė savo nacionalumu, savotišku uždarumu, prisirišimu prie Rytų, labiausiai – Rusijos. Lietuvių klausytojas net neįsivaizdavo, kad šis žanras gali skambėti kitomis kalbomis, nei lietuvių ar rusų. Nesvarbu, kad daugelis mūsų šalies bardų „gimė“ ant „The Beatles“ šlovės vainikų, tačiau vis tiek labiausiai lietuvius kerėdavo Vladimiras Vysockis, Bulatas Okudžava, kiti rusų atlikėjai, daugelis ne kartą lankęsi ir Lietuvoje. Šiek tiek buvo pažįstami ir lenkų bardai, kurie įkvėpė lietuvių kūrėjus. Tačiau pastarieji gerokai mažiau, labiau juos žinojo šio žanro gurmanai, tam turėjo įtakos spygliuota siena su Lenkija, retas kuris galėjo laisvai klausytis šios šalies radijo, televizijos. Rusų kalba, iki Lietuvai 1990 m. išsivadavus iš Sovietų Sąjungos okupacijos, buvo oficiali kalba, rusų radijas ir televizija laisvai galėjo skambėti kiekviename bute. Dainuojamosi poezija kitomis kalbomis? Ar tai įmanoma? Juk čia labai svarbu tekstas ir jo tiesioginis suvokimas? Tai klausimai, kurie nedavė ramybės ir patiems festivalio sumanytojams, bet labiausiai tai domindavo žurnalistus. Reikia prisipažinti, kad apie tai ir patys galvojome ir, nors atvirai rodydavome drąsą ir įsitikinimą, bet viduje apie tai pasvarstydavome – o iš tiesų kaip tai atrodys? Tačiau nepasidavėme savo vidiniams prieštaravimams. Kūrybinis – organizacinis užsispyrimas laimėjo. Labiau iš meilės šiam žanrui, o ne iš savanaudiškų organizacinių paskatų. Kodėl ir šis, mūsų globojamas žanras, Lietuvoje negali turėti tarptautinio festivalio? Gal dėl to pirmasis festivalis įvyko ne 2002 metais, kaip kartu su Gediminu Storpirščiu, festivalio meno vadovu, lietuvių teatro aktoriumi ir bardu, norėjome, o metais vėliau – 2003-aisiais. Dar labiau susigulėjęs, labiau išsivystęs.

Festivalio krikštatėviu laikomas Vytautas Kernagis (1951-2008) – šio žanro pradininkas Lietuvoje. Jo iniciatyva nuo 1978 m. ir pats žanras įgavo pavadinimą – dainuojamoji poezija, labiau nusižūrėtą nuo lenkų poezja spiewana. Jisai pats pasiūlė festivalį vadinti „Tai – aš“. Tai žodžiai iš vienos jo dainos. Pavadinimas atitinka žanro kameriškumą, klausytojo santykį su pačiu atlikėju ir jo atliekamu kūriniu. Tad neatsiktinai, jam mirus, nuo 2008 m. vienam festivalio dalyviui įteikiama V. Kernagio vardo gitara. Taip įprasmintas festivalio krikštatėvio aminimas.

Pirmasis festivalis prasidėjo diskusija apie atgimstančią bardų muziką, jos metamorfozes ir vietą šiandienos (to laiko, 2003-iųjų metų) kultūriniame žemėlapyje. Kodėl ją reikėjo rengti? Juk jau tuo laiku Lietuvoje dainuojamosios poezijos žanras „išgyveno savo renesansą“? Apie tai visi jo gerbėjai kalbėjo, o ir mes, šio festivalio organizatoriai, apie tai viešai pasakojome? Atrodo, tokio neseno Lietuvoje žanro (oficialiai vos 25-rių metų istorija), bet ganėtinai populiaraus, vis dar didėjantis populiarumas buvo akivaizdus. Tačiau ir mes patys, ir dauguma atlikėjų sunkiai galėjo įvardinti jo specifiką. O apie tai tekdavo dažnai kalbėti, duoti interviu žurnalistams, padiskutuoti tarp koncertų ir po jų. Štai tokiame lauke ir gimė mintis pirmąjį tarptautinį dainuojamosios poezijos festivalį pradėti išsišnekėjimais. Kad išsiaiškintume, vieni kitiems pasakytume ir dalyvaujant svarbiems šį žanrą propaguojantiems ir mėgstantiems žmonėms, užtvirtintume kas yra ta dainuojamoji poezija Lietuvoje?

Iš šios dienos, tų dešimties metų ne tik festivalio, bet ir dainuojamosios poezijos apskritai perspektyvos žiūrint, kai kas jau patikrinta laiko ir gyvenimo. Tai, kas anuomet pasakyta, galioja ir šiandien, Lietuvoje dar labiau įsitvirtinus bardiškam gyvenimui. Juk šiandien, kad ir mūsų nacionalinę dainuojamąją poeziją galime lyginti platesniame europiniame ar net pasauliniame kontekste. Juk vien tik festivalyje „Tai – aš“ per tą laiką apsilankė per gerą pusšimtį bardų iš įvairių pasaulio šalių. O kur dar mūsų atlikėjų bendri projektai su užsieniečiais arba lietuvių dalyvavimas koncertuose už Lietuvos ribų?

Skaitant šios diskusijos tekstą matoma ir kita tiesa. Jeigu vėl visus sukviestume į panašų pokalbį, kalbėtume apie tą patį. Per devynerius metus ne ką daugiau atsirado aiškumo apie žanrą, išliko tos pačios problemos, tik… padaugėjo koncertų, festivalių, į dainuojamosios poezijos sceną ateina vis naujų ir vis originalesnių atlikėjų. Tad kas čia darosi? Koks čia veikia misticizmas? Ar Lietuvoje vieną kartą atsiras genijus, kuris įžvalgiai, aiškiai ir galutinai sudelios lietuviškosios dainuojamosios poezijos ypatumus?

Festivalio koncertinę programą formavome gana tradiciškai: Atidarymo koncertas, Naktinėjimai (laisvieji naktiniai koncertai), autoriniai koncertai, koncertas vaikams „Bardai vaikams“ bei festivalio pabaigos koncertai. Festivalio koncertinė struktūra beveik nepakito per visus devynerius „Tai – aš“ organizavimo metus. Gerai tai ar blogai? Tegul tai sprendžia klausytojai. Tačiau pats festivalis per visą jo organizavimo laikotarpį gerokai išsiplėtė. Kiekvienais metais atsirasdavo vis kas nors naujo, kai ko nežymiai, beveik žiūrovui nematant, atsisakyta. 2004 metais pradėtos rengti festivalio kūrybinės dirbtuvės jauniesiems atlikėjams, 2005-aisiais festivalio koncertų geografija išsiplėtė iki Pasvalio, Skapiškio Kupiškio rajone, Kauno bei Alytaus. Tais metais festivalis pailgėjo dviejomis dienomis. 2006-aisiais metais kirto šiaurinę Lietuvos sieną ir jau festivalio koncertai vyko Latvijos sostinėje Rygoje (Rygos lietuvių vidurinėje mokykloje bei „Imantos“ kultūros ir laisvalaikio centre). Festivalis pailgėjo viena diena. 2008 m. festivalio dalyviai keliavo pas tautiečius Punske (Lenkijos teritorijoje. O 2010 m. festivalio prologo renginio tradicija pradėta tvirtinti Dieveniškių (Šalčininkų r.) „Ryto“ vidurinėje mokykloje. Taip Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „ Tai – aš“ iš trijų dienų tapo rimtu savaitės renginiu, kurio geografija nuo Vilniaus mokytojų namų išsplėtė po visą Lietuvą bei už jos ribų.

Iš pat pradžių buvo norėta festivalį padaryti konkursiniu. Net nuostatai buvo kuriami, kuriuose, kaip pagrindiniu festivalio tikslu laikyta „užmegzti ryšius su šio žanro festivaliais, vykstančiais kitose šalyse bei sureikšminti dainuojamosios poezijos svarbą Lietuvoje, parodant visuomenei, jog tai nėra vien mėgėjų propaguojama kūryba, o tai – geros, stiprios poezijos muzikinė išraiška, skirta tai žmonių grupei, kurie ieško pakaitalo pop menui bei alternatyvos kitiems muzikos žanrams. Taip pat Lietuvos klausytojams parodyti dainuojamosios poezijos, bendrai bardiškosios kultūros tradicijas užsienyje bei palyginti su gyvuojančiomis Lietuvoje. Kita vertus, dainuojamoji poezija iki šiol Lietuvoje, kaip atskiras, savaimingas žanras, yra ignoruojamas. Manome, kad šio festivalio renginiai dainuojamąją poeziją pastatytų greta kitų žanrų“.

Kuriant, taip iki galo ir nabaigtus, festivalio nuostatus, remtasi į to metu dainuojamosios poezijos aktualijas, ne itin pasikeitusias ir dabar. Žanras gyvavo, galima sakyti klestėjo, salės buvo perpildytos klausytojų, tačiau tam tikrų sluoksnių požiūris į jį labiau buvo tylus, labiau jį priskiriant prie mėgėjų meno. Šiuo atveju gal ir teisūs įvairūs vertintojai, dainuojamąją poeziją labiau priskirdami prie literatūros, nes giminystės sąsajų čia – daugiausia. Dainuojamąją poeziją įvertina laikas ir klausytojas besiformuojantis per tą laiką. Jo išlaikymo dėka šio žanro kūriniai, neretai jau ir klasika pavadinami, atsiranda profesionaliosios dainuojamosios poezijos neišleistoje chrestomatijoje.

Iškelti ir nuostatų projekte užfiksuoti festivalio tikslai organizatorius lydi iki šiol. Tik į tuos senus užrašus nežvilgčiojame, bet jais… vadaujamės. Bet tai ir viskas, o apie tai, kad „festivalį padaryti varžybomis“, pasiliko tiktai archyvine medžiaga, bylojančia apie tokius bandymus. Pagrindiniu vertintoju išliko žiūrovas. Lenkų bardas Wojciech Lesniak, festivalyje dalyvavęs 2008 metais, vėliau pasakojo, kai grįžusio jo į namus Ščecine draugai klausinėjo kurią vietą jis užėmė festivalyje, kas tapo Grand prix laureatu. Jis jiems atsakė, kad ten nebuvo jokių vietų, niekas dėl jų nesivaržė ir tai buvo geriausias festivalio akcentas, nes čia vyravo bendra dvasia, kur atlikėjai tapdavo draugais, vieni kitus palaikančiais.

Kai kurie apdovanojimai atsirado gerokai vėliau: 2008 m. Lietuvos gretutinių tesių asociacijos AGATA įsteigtas prizas – Vytauto Kernagio vardo gitara, 2010 Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra LATGA-A premija ir aukso žvaigždė ir Naktinėjimų laureatas. Tačiau visi šie apdovanojimai – tai jokiu būdu ne konkursiniai. Tai, kas vyko ir vyksta festivalyje, įvertint neįmanoma. Ir ne vien dėl atlikėjų amžiaus ar patirties skirtumų, o dėl bendros atmosferos, jungiančios publiką su atlikėju. Juk tai – TAI – AŠ, kur kiekvienas savąjį „aš“ čia išgyvena skirtingai, individualiai, savotiškai lyriškai.

„Blynas, atrodo, neprisvilo, – po pirmojo festivalio žurnale „Muzikos barai“ rašė kompozitorius ir atlikėjas Algirdas Klova. – Reikia tikėtis, kad tai bus tradicinis, dar labiau tarptautinis ir tikrai solidus sostinės renginys. Juolab kad jo rengėjai, organizuodami „Dainuojamosios poezijos svetaines“, ir dainų konkursus, ir teminius koncertinius vakarus, iš tiesų daug kuo prisideda populiarindami patį žanrą ir visą bardų judėjimą Lietuvoje“.

Kodėl festivalį rengia Vilniaus mokytojų namai, kurie iš pirmo žvilgsnio skaitant pavadinimą, turėtų labiau rūpintis Vilniaus mokytojais? Kas tai per įstaiga? Vilniaus mokytojų namai – kultūros ir švietimo centras, gyvuojantis nuo 1946 metų. Tai – bene ilgiausiai, be petraukų, Lietuvoje egzistuojantis kultūros centras. Nuo 1989 metų priklauso Vilniaus miesto savivaldybei (anksčiau – Švietimo profsąjungoms). Mokytojų namai rengia ne tik festivalį „Tai – aš“, bet ir daugelį kitokių kultūros renginių, vykdo įvairius kultūrinius projektus. Čia per metus surengiama per 300 renginių. Vilniaus mokytojų namuose dainuojamosios poezijos būta ir iki festivalio bei Dainuojamosios poezijos svetainės autorinių koncertų organizavimo. Bardai būdavo kviečiami į įvairius renginius kaip jų pagrąžinimui, jaukaus fono sukūrimui. 2000 metų balandį, rengiant literatūros šventę „Knygų pavasaris“, vieną vakarą sumanėme skirti dainuojamąjai poezijai. Tarp kitų žinomų ir mažiau žinomų Lietuvos bardų pasikvietėme ir aktorių G. Storpirštį. Po koncerto Gediminas prasitarė, kaip būtų gera, kad dainuojamoji poezija turėtų savo namus, kur nuolat vyktų koncertai, klausytojai rinktųsi ne tik pasiklausyti bardų, bet su jais ir pabendrauti. Su ta mintimi, vis dar brandinama, gyventa daugiau nei metus, kuomet Mokytojų namų direktorei Zitai Žepnickienei pasiūliau kartu su G. Storpirščiu nuolat rengti Dainuojamosios poezijos koncertus, pavadindami juos Dainuojamosios poezijos svetaine.

Pirmasis koncertas įvyko 2001 metų spalio 5 d. Pagrindinis jo dalyvis ir buvo pats G. Storpirštis. Nuo pat pirmųjų renginių norėjome pristatyti ir jaunuosius atlikėjus. Nuo tada šis žanras Vilniaus mokytojų namuose ir apsigyveno. Iki šiol. Viliuosi, kad jį čia, savo namuose, rasime ir dar po dešimties metų.

Nuo pat pirmųjų Dainuojamosios poezijos svetainės koncertų organizavimo, galvojome apie tarptautinį šio žanro festivalį, kaip finalinį jų tašką, tarsi ir jungiantį minėtų svetainių koncertus. Pagal mūsų sumanymą, pirmasis festivalis turėjo įvykti 2002 – ųjų pavasarį, tačiau iki galo įgyvendinti šios minties nepavyko. Baigdami pirmąjį Svetainės sezoną surengėme tarsi mažąjį festivalį – trijų koncertų festivalio pabaigtuves. Gegužės 17 –osios (penktadienio) vakarą koncertavo jaunieji bardai, o kitą dieną įvyko du koncertai. Vienas vaikams, pavadintas „Bardai vaikams“, o kitas plačiąjai visuomenei, kuriame dalyvavo žymiausi šalies bardai. Ir tik po pusantrų metų, 2003-ųjų rugsėjo 19 – 21 dienomis įvyko pirmasis Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“.

Šiandien daug kas Lietuvoje jau neįsivaizduoja Vilniaus mokytojų namų veiklos be dainuojamosios poezijos. Jie tapo tarsi ir šio žanro centru, nepriklausomai nuo to, kad bardų judėjimas dar labiau išsiplėtė po visus Lietuvos kampelius. Didieji festivalio koncertai vyksta Mokytojų namų administruojamoje Šv. Kotrynos bažnyčioje, kuri šiuo metu atlieka kultūros centro funkcijas. Vilniaus mokytojų namams Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“ neabejotinai yra svarbiausias metų projektas. Jeigu dauguma čia vykdomos veiklos yra labiau orientuota miesto gyventojui, tai šis festivalis su savo plačia geografija apglėbia visą Lietuvą bei už jos ribų. Pagaliau tai vienintelis tokio masto tarptautinis projektas, kuris čia vykdomas. Ir jeigu spalio trečią savaitę (pastovi festivalio data nuo 2004-ųjų metų) Vilnius tampa Pasaulio bardų sostine, tai Vilniaus mokytojų namai – neabejotinai jų centru.

Norvegas Kalle Zwilgmeyer (1937-2010) buvo šio festivalio tikrasis ambasadorius Skandinavijos šalyse. Jo dėka į pirmąjį festivalį iš užsieniečių daugiausiai atvyko iš Šiaurės šalių: trys norvegai, vienas iš Farerų salų, du danai… (be skandinavų pirmąjame „Tai – aš“ dalyvavo tik jaunų muzikantų grupė „La bricole“ iš Prancūzijos.) Festivaliu jis rūpinosi iki savo mirties 2010 m. Šiaurės šalių muzikantai K. Zwilgmeyerį pagarbiai vadindavo „voru vorantinklyje“. Greičiausiai todėl, kad buvo įsivėlęs į veiklą burti visų tautų dainuojamosios poezijos atlikėjus. Pirmaisiais festivalio metais (iki 2008) improvizuotu himnu buvo tapusi Allano Tayloro daina „It‘s good to see you“. Jos iniciatoriai – publikos pamilti danai Bente Kure ir Leif Ernstsen. Ši daina griebdavo visus už širdies. Po metų kitų, kartu su visais festivalio pabaigos koncerto dalyviais ją jau traukdavo ir publika. Kallė visą laiką dalyvaudavo festivalyje. Nors atlikėjo teisėmis tik vieną kartą – 2005 m. Baigiantis festivaliui jis visada būdavo kviečiamas į sceną kartu su visais sudainuoti minėtą dainą. Maždaug per vidurį jis atlikdavo solo partiją, įterpdamas posmelį lietuviškai. Iš pradžių kai kas festivalį pavadindavo lietuvišku – skandinavišku. Nelabai dėl to jaudinomės, nors jam pasibaigus, mes organizatoriai, susėdę, kasmet ieškojome būdų, kaip daugiau pasikviesti kitų Europos regionų atlikėjų. Kallės dėka, festivalio publika pirmoji plačiau pažino skandinavų bardų kūrybą, apskritai šių kraštų bardiškos kultūros tradicijas.

Dėmesys vaikams festivalyje buvo skiriamas nuo pat pirmųjų metų. Jau anksčiau, 2002 pavasarį, baigdami pirmąjį Dainuojamosios poezijos svetainės sezoną Vilniaus mokytojų namų Didžiojoje salėje surengėme koncertą „Bardai vaikams“. Tad galvojant apie mažiesiems skirtą programą festivalyje, dėl koncerto pavadinimo sukti galvos nereikėjo. „Bardai vaikams“ – toks pavadinimas išsilaikė iki šiol ir, norisi tikėtis, kad ši festivalio tradicija gyvuos ir vėliau. Koncertas vaikams (į jį įleidžiami ir tėveliai bei seneliai) – gana subtilus dalykas. Kasmet organizatoriai turime pasukti galvą, kaip tą koncertą padaryti įdomiu, svarbu, kad jame dainuotų saviti ir mokantys su vaikais susikalbėti atlikėjai. Na, be abejo, ir geri atlikėjai. Juk čia prasideda klausytojo pažintis su dainuojamąja poezija, gal net pirmas gyvas santykis su bardu. Nuvylimas jaunojo klausytojo gali niekada jo nesugrąžinti prie žanro. O tai reiškia ir prie kitokios muzikos supratimo, pagaliau prie poezijos teksto, kurį dainuojamoji poezija tarsi atkoduoja, atriša prasmes, it palengvitą jį pateikia skaitytojui. Laimei, kad Lietuvoje yra bardų kuriančių vaikams. Ir jų vis dar atsiranda. Net ir užsienio atlikėjai savo mimika, dainų melodingumu sugeba pakerėti patį jauniausiąjį festivalio klausytoją – žiūrovą.

„Naktinėjimų“ koncertai festivalio programoje buvo nuo pat pradžių. Jų dėka padaugėjo ne tik šio žanro gerbėjų, bet ir dainuojamosios poezijos atlikėjų ratas gerokai išsiplėtė. Ypač daug atėjo jaunimo. Galvodami apie šiuos koncertus, bandėme atkartoti populiarius džiazo festivaliuose naktinius grojimus „jam session“ arba mums bene giminingiausio festivalio „Poezijos pavasaris“ naktinius skaitymus. Mes pavadinome lietuviškai „Naktinėjimais“, suteikdami galimybę visiems atlikėjams, kurių mes nežinome, čia pasirodyti. Šių vakarų dalyvių amžius ir sceninė patirtis taip pat labai skirtinga – nuo neblogai žinomų dainų autorių ir atlikėjų iki „piemenukų“.

Šie koncertai – tai tikrai puiki proga pasirodyti visiems: mažiau žinomiems, bet jau brandaus amžiaus kūrėjams, o ypač jaunimui. Kiekvienam naktinėtojui suteikėme (suteikiame ir dabar) teisę vadintis festivalio dalyviu. Ne visi „naktinėtojai“ yra aktyvūs šio žanro koncertų dalyviai, kai kurie vėliau pasirinko kitas veiklas. Kiti išliko, nežiūrint į tai, kad ir šiandien jiems dainuojamosios poezijos žanras yra ne pagrindinė veikla, o daugiau kaip laisvalaikio pomėgis.

„Tekstas – dainuojamosios poezijos pagrindas“ – taip buvo pavadinta 2-ojo festivalio diskusija, vykusi 2004 m. Visais laikais dainuojamosios poezijos dainos tekstas turėjo būti tik geras ir labai geras. Toks kodas duotas nuo pat šio žanro Lietuvoje atsiradimo. „Dainuojamoji poezija iš tiesų yra atsvara pigiems, iki koktumo nuvalkiotiems mūsų estradinių dainų žodžiams“ dar 1977 metais yra pasakęs V. Kernagis viename iš savo interviu.

Apie teksto ir muzikos santykį ir buvo kalbama šioje diskusijoje. Joje, be lietuvių, pasisakė ispanai Nerea Saenz ir Carlos Aguado, norvegas K. Zwilgmeyer. Tiek diskusijoje dalyvavę lietuviai, tiek svečiai pripažino tą pačią tiesą, kad tekstas šiame žanre labai svarbu, tačiau ne paskutinę vietą užima ir muzika. Geriausia, kaip tarp jų vyrauja kūrybinga harmonija, savo lygiu vienas kitam nenusileidžianti.

Pirmieji festivaliai buvo labiau europietiški, o kai kam gal ir atrodydavo labiau lietuviški – skandinaviški. Vėliau geografija plėtėsi, kol peržengė Europos slenksčius, nekalbant apie Rusiją, Ukrainą. Paskutiniuose trejuose festivaliuose visada turėdavome JAV atlikėjus, mūsų publikai dainavo Ekvadoro, Argentinos bardai, o jubiliejiniame – iš egzotiškos Brazilijos Vicentas Freire. Pirmaisiais metais, žinodami, kad Lietuvos žiūrovas ir taip pažįsta rusų bardų kultūrą, labiau orientavomės į vakarus, stengdamiesi kaip įmanonoma daugiau supažindinti klausytojus su skandinavų, britų, prancūzų, ispanų, italų atlikėjais. Pirmasis rusų bardas – Viačeslavas Kovoliovas – dalyvavo tik 2007 m. festivalyje. Vėliau iš Rusijos buvo atvyję Alekej Ivaščenka, Galina Chomčik, Viktor Tretjakov.

Tačiau klausimai ir užuominos apie nežinomos kalbos teksto suvokimą mus lydėjo ir lydi iki šiol. Tačiau turime ir atsakymus, kad mūsų publika supranta, nesvarbu kuria kalba dainuojama. Net ir mažieji koncertų „Bardai vaikams“ klausytojai. Suprasti tekstą padeda muzikinis klodas, kurio dėka lengviau atlikėjas bendrauja su klausytoju.

Beveik kasmet festivalyje gimsta gražių kūrybinių projektų tarp Lietuvos ir svečių šalių bardų. Ryšiai plėtojasi visomis keturiomis kryptimis. Ypač tokių bendrų kūrybinių partnerysčių atsirado po 2005 metų, kai „Tai – aš“ išsiveržė iš Vilniaus. Kelionėse atlikėjai turi daugiau laiko tarpusavyje pabendrauti, „susigroti“ ir bendrą kūrybinį produktą gyvai parodyti vietos publikai. Vygantas Kazlauskas su prancūzu Laurent Secco , 2010 m. festivalio dalyvių, vėliau įrašė keletą bendrų dainų prancūziškai. Kiti atlikėjai tarpusavyje bendrauja laiškais, keičiasi kūrybiniais sumanymais. Juk mes nuo pat pradžių deklaravome, kad vienas iš festivalio tikslų, jog tarp lietuvių ir užsieniečių užsimegztų draugystė, įgyvendinami bendri kūrybiniai projektai, vieni pas kitus galėtų nuvykti, net ir nesant jokiam festivaliui. Mes pasaulį globalizuojame savaip, stengdamiesi patys duoti naudą pas mus atvykstantiems, bet ir pasiimti, kas geriausia iš užsieniečių. Juk kultūriniam bendradarbiavimui sienų nėra. Ir dar. Tarp mūsų svečių ir lietuvių atlikėjų, visiškai neegzistuoja jokia amžiaus riba. (Nors, tiesą sakant, jos nėra ir tarp pačių tautiečių.)

Kiti atlikėjai iš „Tai – aš” išsivežė paties renginio idėjas. Bene labiausiai, man regis, jos prigijo Italijoje, legendiniame Veronos mieste. Ne kartą pas mus lankęsis ten gyvenantis bardas Stefanas Cobello, susižavėjo festivaliu. Veronoje yra lankęsi Ieva Narkutė, Kęstutis Pleita, Augustė Bartkevičiūtė, kiti lietuviai. Iš kitų šalių, irgi mūsų festivalio dalyvių rato škotas Steve Dowling, iš Farerų salų Stanley Samuelsen. Ir ne po vieną kartą. Ten rengiamuos koncertuos, kūrybinio meistriškumo dirbtuvėse, į kurias susirenka dalyviai iš aštuonių Europos valstybių, visada didelis dėmesys skiriamas Lietuvai ir festivaliui. Koncertai vyksta įvairiose salėse: nuo užmiesčio vilų, iki viduramžių Veronos pilies.

Steve Dowling, iš Škotijos, buvo vienas iš tų bardų užsieniečių, kurį labai „užkabino” festivalio idėja ir festivalio pavadinimas. Nuo pat pirmo atvykimo į Lietuvą (o jų buvo ne vienas) jis ilgai samprotavo apie patį žanrą, apie skirtumus kiekvienoje šalyje, žodžio skambesį, o ypač apie mūsų festivalio pavadinimą. Visas šias savo garsiai išsakytas mintis bei mūsų komentarus jis išsivežė su savimi į Škotiją. Po kelerių metų jis pasikvietė grupę lietuvaičių bei S. Cobello iš Italijos pas save į Škotiją.

Nuo 2004 m. rengiamos kūrybinio meistriškumo dirbtuvės pradedantiesiems bardams. Į pirmuosius užsiėmimus dirbtuvių dalyviai ateina su keliomis savo dainomis. Iš „suneštų“ dainų grupėje atsirenkama viena daina, kuri ir būna pagrindinė darbo ir kūrybos medžiaga. Galutinis apčiuopiamas rezultatas – tos dainos paruošimas festivalio pabaigos koncertui, kurią visa grupė su vadovu jame ir atlieka. Šie užsiėmimai – tai vienas svarbiausių festivalio edukacinių akcentų, kuomet vietoj kuriama ir iš to čia pat gimsta beveik naujas kūrinys.

2005 m. pradėjome koncertus rengti ne vien Vilniuje, bet ir kitose Lietuvos vietovėse. Pirmieji „išvažiuojamieji“ koncertai įvyko Pasvalyje, Skapiškyje (Kupiškio r.), Kaune, Alytuje. Vėliau – Varėnoje, Veisiejuose (Lazdijų r.), Kėdainiuose, Radviliškyje, Šiauliuose, Klaipėdoje, Panevėžyje, Gargžduose, Širvintose ir t.t. Juose dalyvaudavo po kelis Lietuvos ir užsienio bardus. Daugelis festivalio koncertų išvykose tampa tos vietos bendruomenės švente. Ypač ten, kur yra tikrieji šeimininkai, o ne salių valdytojai. Kai kada ir kai kur festivalio koncertas duodavo dingstį sukviesti į būrį ir savo krašto dainuojančius žmones arba sveikindavo ten jau organizuojamus festivalius (Varėnoje – Provincijos dainuojamosios poezijos festivalį „Dainuojančios bitės“, Gargžduose – „Skambant gitarai“ ir t.t.). Vienoje iš pirmųjų festivalio kelionių į Skapiškį, vietos
kultūros namų darbuotojai sukvietė ne tik savo, Kupiškio rajono bardus, bet ir iš gretimai esančio Rokiškio.

Festivalis į įvairius Lietuvos regionus pletėsi kasmet. Vienur buvo važiuojama beveik kasmet, kitur vieną kitą kartą. Ten, kur prigydavo tradicija, ten ir vykstama dažniau, kur silpniau – padarome pertrauką. Žinome, gerai suvokiame, kad publiką reikia auginti, ugdyti, pratinti, tačiau, kita vertus, jos ir paleisti nevalia. Taip beveik niekada nepraleidžaime Skapiškio, Pasvalio, Varėnos, Veisiejų, o pastaraisiais metais ir Dieveniškių. Kiekvienoje iš šių vietovių, festivalio koncertai turi savo spalvas ir atspalvius. Jeigu Varėnoje susirenka daugiausiai rajono gyventojai, tai Pasvalyje ir Veisiejuose suvažiuoja šios muzikos gerbėjai ir iš aplinkinių vietovių. Koncertas Dieveniškėse išvis išsiskiria iš visos festivalio programos. Ir ne vien dėl to, kad jis yra pats pirmasis viso festivalio renginys. Koncertas, kurį rengiame drauge su Dieveniškių istoriniu regioniniu parku, vyksta vietos „Ryto“ vidurinėje mokykloje (nors mokykloje visi dalykai mokomi lietuvių kalba, tačiau nemažai čia besimokančių moksleivių yra kilę iš mišrių arba visai ne lietuviškų šeimų). Pagrindinė auditorija – moksleiviai, pedagogai. Šalčininkų rajonas yra itin daugiakalbis, turintis turtingą, bet kartu ir sudėtingą istorinę sanklodą. Per ilgus dešimtmečius šis kraštas (turiu omenyje visą Vilniją) buvo gerokai apleistas, užmirštas, į jį vengdavo važiuoti net čia siunčiami žurnalistai. Todėl mūsų festivalio koncertas mokyklos auklėtiniams bent kažkiek prisideda prie šio krašto jaunuomenės kultūrinės socializacijos, leidžia betarpiškai susipažinti su lietuvių ir svečių šalių bardų kūryba. Tai – jau festivalio misija. Kita vertus, šis kraštas, mūsų nuomone, turėtų būti įdomus ir festivalio dalyviams iš užsienio. Juk pasižiūrėjus į Lietuvos žėmėlapį, tas, vadinamas „apendiksas“, iš karto krinta į akis. Ar gi neįdomu važiuoti Lietuvos keliu, o į abiejas puse pamatyti jau kitą valstybę – Baltarusiją?

Festivalis „Tai – aš“ tapo vienas iš nedaugelio Lietuvoje rengiamų festivalių, kurio koncertai nusidriekia į atokiausias Lietuvos vietoves, nekalbant apie valstybinės sienos kirtimą pietuose į Punską (Lenkijos teritoriją) ar šiaurėje į Rygą bei kitus Latvijos miestus. Tik puse festivalio renginių vyksta Vilniuje, o kitais dalijamės su visa Lietuva. Tokie mobilūs mūsų šalyje tik du festivaliai: „Tai – aš“ ir tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“. Be abejonės, pastarasis, rengiamas daugiau kaip pusšimtį metų, yra lyderis.

Norvegas Olafas Stenstad (1950 – 2006) – tai dar vienas festivalio dalyvis apie kurį kalbame būtuoju laiku. Šis muzikantas virtuozas, vienas geriausių pasaulyje buzuki grojikų, pirmą kartą į festivalį atvyko 2004 metais. Ryškiausias Olafo vaidmuo festivalyje – 2005 metais pagrindiniuose koncertuose bendras pasirodymas su lietuvių dainininke, lietuvių liaudies dainų propaguotoja Veronika Povilioniene. Festivalyje jie kartu atliko keletą dainų ir tai sukėlė publikos euforiją. „Ilgesio dainą“ (ž. Algimanto Baltakio, muz. Algimanto Bražinsko) O. Stenstad vėliau įtraukė į savo repertuarą, buvo numatęs ją patalpinti ir savo būsimoje kompaktinėje ploštelėje. Deja…
Jau gerokai įsivažiavus festivaliui ir sustiprėjus ryšiams su kaimynais latviais, nusprendėme, kad pats laikas „Tai – aš“ dalintis su Latvijos klausytojais. 2006 m. spalio 21 d. festivalis pirmą kartą kirto šiaurinę Lietuvos sieną. Pirmasis koncertas už Lietuvos ribų įvyko Rygos kultūros ir laisvalaikio centre „Imanta“. Kolegos latviai šiems koncertams rado dar atskirą pavadinimą „Bardu rudens“. Vėlesniais metais koncertai vyko Rygos lietuvių bei 69-oje vidurinėse mokyklose, Aizkrauklės Peterio Barisono muzikos mokykloje.

Nuo 2008 m. festivalio koncertinė programa išsiplėtė į Lenkijos teritoriją – Punską, kur itin daug gyvena lietuvių. (Lenkijos teritorijoje esančiame Punsko krašte iki šiol gyvena per 80 proc. lietuvių. Ir tai ne emigrantai, o nuo seno gilias šaknis šioje, savo žemėje, įleidę lietuviai. Ši teritorija yra lietuvių etninės žemės).

2007-aisiais metais festivalis šventė savo pirmąjį 5-erių metų jubiliejų. Tradiciniai koncertai jau turėjo savo žiūrovą, o ir jos keisti tada nebuvo didelio reikalo. Tačiau norėjosi pirmąjį penkmetį pažymėti kuo nors išskirtinesniu, nei pradžios ar pabaigos, autoriniai ar vaikams koncertai. Surengėme populiariausių lietuvių bardų dainų koncertą. Salė nesutalpino visų norinčių žiūrovų. Išvydę tokį pasisekimą, nutarėme kasmet, festivalio šeštadienio vakarą, skirti  nekasdieniškiems susitikimams, išskirtiniams koncertams. 2008 m. įvyko koncertas „Dainuojantys kompozitoriai ir kiti“, kur savo autorines dainas atliko dažniausiai šiame žanre dalyvaujantys žymūs lietuvių kompozitoriai Andrius Kulikauskas, Alvydas Jegelevičius, Arnoldas Jalianiauskas. Kartu su jais jų dainas dainavo ir kiti atlikėjai. Dar po metų, 2009-aisiais – bardiškų grupių koncertas. Mat Lietuvoje šis žanras pastaraisiais metais taip išsiplėtė, kad neįtelpa į savo kameriškumą. Dar XX a. 10 dešimtmečio pradžioje pradėjo formuotis grupės. Iš pradžių „Aktorių trio“ (čia dalyvavo vieni žymiausių lietuvių bardų Kostas Smoriginas, Saulius Bareikis, Olegas Ditkovskis), vėliau – „Adios“ (beveik ta pati sudėtis kaip „Aktorių trio“, tik vietoj K. Smorigino buvo A. Kulikauskas). Dar vėliau grupės „Atika“, „Stipriai kitaip“, „Liūdni slibinai“, teatras „Atviras ratas“ (dabar „Solo ansamblis“). Kai kurie lietuvių bardai, anskčiau koncertavę pavieniui, irgi pradėjo burti savo muzikines grupes. Šiame koncerte su grupėmis dalyvavo Gediminas Storpirštis ir Domantas Razauskas. Vienas iš didžiausių festivalio „Tai – aš“ projektų „Jūs to negirdėjot…“ – žymiausių lietuvių bardų koncertas su Vilniaus m. savivaldybės Šv. Kristoforo kameriniu orkestru (dirigentas – meno vadovas prof. Donatas Katkus). Specialiai šiam koncertui A. Kulikauskas sukūrė dainų aranžuotes. Projekte dalyvavo K. Smoriginas, O. Ditkovskis, S. Bareikis, Aidas Giniotis, G. Storpirštis, A. Kulikauskas ir D. Razauskas.

Koncerte skambant kūriniams, salėje sklandė tyli euforija, kiekvienam jų pasibaigus, ilgi plojimai. Dar prieš koncertą visi atlikėjai itin jaudinosi – juk pirmą kartą savo dainas jie dainuos su orkestru. 2011 m. festivalio prmejerai parengti buvo pakviestas „Keistuolių“ teatro aktorius Andrius Kaniava. Publikos mylimas ne tik už vaidmenis teatro scenoje, bet ir gyvas, energijos bei žaismės nestokojančias dainas. Taip atgimė, prieš daugiau nei dešimt metų gyvavęs orkstras „Musė“. Tik šį kartą kita sudėtimi ir labiau „pasunkėjęs“. Koncertas „Andrius Kaniava ir sunkiosios muzikos orkestras „Musė““ klausytojų buvo gerai įvertintas. Po festivalio jis buvo ne kartą pakartotas įvariose Lietuvos koncertų salėse.

Nuo 2008 metų vienam iš Lietuvos bardų teikiama Vytauto Kernagio vardo gitara. Premjos steigėjas – Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA. Taip pagerbiamas ne tik apdovanotas bardas, bet ir anapiln iškėliavęs šio žanro pradininkas Lietuvoje V. Kernagis. Gitara bardui teikiama nepriklausomai nuo jo amžiaus. Prizas teikiamas už autentišką profesionalumą, geriausią pastarųjų 1-erių metų poezijos vertimą į muzikos kalbą arba visą kūrybinį indėlį į dainuojamąją poeziją. Laureatas privalo tęsti V. Kernagio puoselėtą ir skleistą lietuviškos dainuojamosios novatoriškumą, puoselėti geriausias nacionalinės poezijos bei muzikos tradicijas, kūrybiškai jas jungdamas į vientisą kūrinį. Svarstant laureatų kandidatūras, atsižvelgiama į V. Kernagio kūrybinio palikimo populiarinimą per pastaruosius vienerius metus. Kandidatas į lauretas turi būti neabejingas nacionalinei kultūrai, kuri yra viena iš prioritetų rengiant šį festivalį. Šiuo prizu apdovanoti 4 lietuvių bardai: D. Razauskas (2008), A. Kulikauskas (2009), S. Bareikis (2010), Virgis Stakėnas (2011). 2012 m. laureatas paaiškės per festivalio Pabaigos koncertą.

Už kūrybos indėlį į nacionalinę dainuojamąją poeziją nuo 2010 m. apdovanojamas vienas iš lietuvių poetų. Prizo ir premijos steigėjas – Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra LATGA-A. Laureatui įteikiama Aukso žvaigždė (kai kada ir piniginė premija). Apdovanoti du lietuvių poetai, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai Marcelijus Martinaitis (2010) ir Juozas Erlickas (2011).

2007 m. atsirado graži festivalio tradicija – rengti akciją „Bardų vagonas“. „Tai – aš“ išvakarėse grojant ir dainuojant važiuojama traukiniu. Sugalvota buvo kaip reklaminė akcija, o vėliau tapo gana savarankišku renginiu, net gi socialiniu, su koncertais miestelių vaikų pensionatuose ar ligoninėse. Iš pradžių renginyje dalyvaudavo daugiausia jaunieji bardai, vėliau prisijungė ir į festivalį spėję atkakti svečiai iš užsienio. Jos metu improvizuoti koncertai rengiami geležinkelio stotyse. Pačiame traukinyje bardai koncertuoja kartu važiuonantiems keleiviams. Pasitaiko, kad žmonės, iš anksto žinodami apie tokį renginį, specialiai perka bilietus į tokius reisus. Kartu keliauja į abi puses.

Atlikėjai, jų atlikti kūriniai – tai tik viena festivalio pusė. Kalbėjimas tik apie tai, būtų bylojimas apie dalį festivalio. Kita dalis – visas organizacinis darbas, kurį irgi dirba žmonės, it karoliukai susivėrusių į vieną komandą. Tai – savanorių, pasišventėlių komanda, ištikimų šio žanro mylėtojų, fanų. Savanoriai pagrindiniams festivalio organizatoriams, dirbantiems Vilniaus mokytojų namuose, yra daugiau nei parama. Jie kiekvienais metais nudirba daugiau kaip puse organizacinio darbo: nuo rėmėjų paieškos iki ryšių su žiniasklaida.

Viena svarbiausių ir seniausiai dirbančių savanorių Alina Semionova – festivalio tarptautinių ryšių vadovė. Jinai yra viena svarbiausių ir tvirčiausių projekto atramų, be kurios neįmanoma įsivaizduoti „Tai – aš”. Myli ir gerbia ją visi festivalio dalyviai iš svečių šalių. Niekada jų nėra palikusi reikalo pusiaukelėje, nuolat palaiko su jais ryšį. Jie, pastebėję tokią Alinos globą, jai neduoda ramybės ir vėliau, kai kitų organizatorių būna pakviesti į renginius Lietuvoje. Rusų bardas, garsus aktorius, miuziklo „Nord – Ost” kūrėjas Aleksejus Ivaščenka, 2010 m. atvykęs į festivalį, net vakarieniauti be jos neidavo. Alinai bardų kultūra – daugiau nei laisvalaikis. Tai – gyvenimo būdas, nesvarbu kokius jinai darbus dirbtų.

Į svarbiausių savanorių eilę drasiai galima įrašyti Julitą Polkaitą, Miglę Žukauskaitę, Ernestą Krušnaitę, Gytį Valatką, Agnę Lašinskaitę, Eglę Kanclerytę, Saulių Gražį, Eimantą Morkų, Vytautą Ulozą, Justiną Baliūnaitę, Edviną Naravecką, Agnę Šiaučiūnaitę, Aivarą Bartošką, Simoną Griškutę. Ne visi šiandien dirba festivaliui. Tačiau baigę studijas, pradėje dirbti apmokamus darbus, jie vis tiek išliko ištikimi šio festivalio gerbėjai, dainuojamosios poezijos koncertų lankytojai. Vienas svarbiausių festivalio komandos narių pastaraisiais metais – Benas Jakštas. Darbą festivalyje jis pradėjo savanoriu. Šiandien – tai Vilniaus mokytojų namų renginių koordinatorius, subtiliai savo vadybos įgūdžius pritaikaintis festivalio sėkmei užtikrinti.

Apskritai festivaliui neabejingi visi buvę ir esami Mokytojų namų darbuotojai. Vieniems lyg ir pagal pareigas priklauso nudirbti tam tikrus darbus, kiti – įdeda daugiau, nei pareigos „šauktų”. Tai – Jūratė Klovienė, Eglė Trataitė, Onutė Ruzgienė, Lina Gerdvilytė, Agnė Vadlūgaitė, Jonas Gvildys, Edita Dermontaitė, Kšyštofas Mockevičius, Darius Rybaltovičius, Justinas Šukšta, Ramunė Butkutė, Marius Kavaliauskas ir kt. Jie puikiausiai suvokia, kad šis renginys, sustyguotas iš daugelio koncertų, susitikimų yra vienas reikšmingiausių įstaigos projektų. Su jais pirmiausia kartu išgyvename organizacines nesėkmes ir laimėjimus, džiaugiamės gražiais įvertinimais ir nusimename dėl nesėkmių.

Darbas su žiniasklaida – vienas svarbiausių bet kokio kultūros projekto viešinimo barų. Rengiant festivalį šiai veiklos sričiai visada skyrėme labai daug dėmesio. Įvairūs reklamos klipai televizijoje, radijuje ar reklaminiai maketai spaudos leidiniuose nėra tokie efektyvūs kviečiant žiūrovą į sales, kaip gerai parengtas pranešimas spaudai (aprašymo ar interviu formos) ar pakalbėjimas televizijos, radijo laidose. Pirmieji – labiau duoklė rėmėjams, kurių dauguma vis dar kreipia nemažą dėmesį į jų prekybos ženklo (logotipo) paviešinimą, antrieji – labiau taikytini tiesiogiai žiūrovui. Žmogus atsakingas už „Tai – aš” sklaidą žiniasklaidoje, labiau turi būti fanatikas ir šio žanro gerbėjas. Čia dažniausiai iš anksto susidarytas planas, darbui įsibegėjus gerokai keičiasi, nes atsiranda labai daug nenumatytų dalykų. Tai irgi savotiška kūryba. Gal todėl, kad dauguma festivalio atstovų spaudai buvo labiau dainuojamosios poezijos gerbėjai, o „ne sausi” žurnalistai. Tai – Giedrė Čiužaitė, Viktorija Vitkauskaitė, Monika Smalinskaitė, Mindaugas Linkaitis, Gintarė Šatkauskaitė, Vaida Tomkevičiūtė-Jurkėnienė, Agnė Vareikaitė. Jie ne tik viešina festivalį, bet nudirba ir kitus, su juo susijusius organizacinius darbus.

10-aisis, jubiliejinis, Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš” mažiausiai šioje knygoje minimas. Todėl, kad knygos rašymo procesas sutapo su festivalio organizaciniais darbais. Kai ko iš anksto negaliu skelbti, apie kai ką nedrąsu kalbėti, nes nežinia kaip pavyks. Tačiau skaitytojas, laikantis šią knygą bet kuriame pasaulio krašte, tikiuosi, kad pajus visus tuos dešimt festivalių, kurie gražiai apjungia nemažą dalį mūsų planetos. Tai ir kas, kad po vieną ar kelis atlikėjus iš atskirų valstybių. Bet visi jie kartu sudaro gražią įvairiaspalvę bardišką puokštę, itin gražiai pražystančią spalio trečią savaitę Lietuvoje.

Juozas Žitkauskas. TAI-AŠ. Bardų istorija. Pirmasis tarptautinis festivalis. – Vilnius: Žuvėdra, 2012

2021-10-22

Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „TAI-AŠ“

Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“, organizuojamas Kultūros ir švietimo centro Vilniaus mokytojų namai nuo 2003 metų kasmet, spalio trečią savaitę. Tai – vienintelis tarptautinis šio žanro renginys Rytų Europoje. Dešimtyje festivalio laidų yra dalyvavę atlikėjai iš Latvijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos, Švedijos, Norvegijos, Danijos, Vokietijos, Čekijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Ispanijos, Airijos, Škotijos, Prancūzijos, Portugalijos, Bulgarijos, Brazilijos, Argentinos, Ekvadoro, JAV ir, be abejo, Lietuvos. Visą savaitę koncertai vyksta įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose bei kaimyninėse valstybėse: Latvijoje ir Lenkijoje. Vienas iš unikaliausių festivalio akcentų tarptautiniame kontekste tas, kad dalyviai dainas atlieka savo gimtąja kalba. Taip klausytojams pristatoma ne tik šio žanro tradicija konkrečioje šalyje, bet ir dalelė jos kultūros platesne prasme.

Kodėl atsirado šis festivalis? Kauno rajone, Kulautuvoje buvo organizuojamas respublikinis dainuojamosios poezijos festivalis „Akacijų alėja“, įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose vyko pavieniai dainuojamosios poezijos renginiai. Nuo 2001 m Vilniaus mokytojų namuose du kartus per mėnesį pradėti rengti pastovūs Dainuojamosios poezijos svetainės koncertai. Tuo metu Lietuvoje plačiai buvo kalbama apie šio žanro atgimimą, tikrą renesansą. Tačiau labai trūko tarptautinio renginio, apjungiančio visos Lietuvos bardus, prie jų prisijungiant ir šio žanro atlikėjus iš įvairių svečių šalių. Juo labiau, kad bene visi kiti žanrai turėjo savo tarptautinius festivalius ir tik dainuojamoji poezija, bene vienintelė, išsiskyrė savo nacionalumu, savotišku uždarumu, prisirišimu prie Rytų, labiausiai – Rusijos. Lietuvių klausytojas net neįsivaizdavo, kad šis žanras gali skambėti kitomis kalbomis, nei lietuvių ar rusų. Nesvarbu, kad daugelis mūsų šalies bardų „gimė“ ant „The Beatles“ šlovės vainikų, tačiau vis tiek labiausiai lietuvius kerėdavo Vladimiras Vysockis, Bulatas Okudžava, kiti rusų atlikėjai, daugelis ne kartą lankęsi ir Lietuvoje. Šiek tiek buvo pažįstami ir
lenkų bardai, kurie įkvėpė lietuvių kūrėjus. Tačiau pastarieji gerokai mažiau, labiau juos žinojo šio žanro gurmanai, tam turėjo įtakos spygliuota siena su Lenkija, retas kuris galėjo laisvai klausytis šios šalies radijo, televizijos. Rusų kalba, iki Lietuvai 1990 m. išsivadavus iš Sovietų Sąjungos okupacijos, buvo oficiali kalba, rusų radijas ir televizija laisvai galėjo skambėti kiekviename bute. Dainuojamosi poezija kitomis kalbomis? Ar tai įmanoma? Juk čia labai svarbu tekstas ir jo tiesioginis suvokimas? Tai klausimai, kurie nedavė ramybės ir patiems festivalio sumanytojams, bet labiausiai tai domindavo žurnalistus. Reikia prisipažinti, kad apie tai ir patys galvojome ir, nors atvirai rodydavome drąsą ir įsitikinimą, bet viduje apie tai pasvarstydavome – o iš tiesų kaip tai atrodys? Tačiau nepasidavėme savo vidiniams prieštaravimams. Kūrybinis – organizacinis užsispyrimas laimėjo. Labiau iš meilės šiam žanrui, o ne iš savanaudiškų organizacinių paskatų. Kodėl ir šis, mūsų globojamas žanras, Lietuvoje negali turėti tarptautinio festivalio? Gal dėl to pirmasis festivalis įvyko ne 2002 metais, kaip kartu su Gediminu Storpirščiu, festivalio meno vadovu, lietuvių teatro aktoriumi ir bardu, norėjome, o metais vėliau – 2003-aisiais. Dar labiau susigulėjęs, labiau išsivystęs.

Festivalio krikštatėviu laikomas Vytautas Kernagis (1951-2008) – šio žanro pradininkas Lietuvoje. Jo iniciatyva nuo 1978 m. ir pats žanras įgavo pavadinimą – dainuojamoji poezija, labiau nusižūrėtą nuo lenkų poezja spiewana. Jisai pats pasiūlė festivalį vadinti „Tai – aš“. Tai žodžiai iš vienos jo dainos. Pavadinimas atitinka žanro kameriškumą, klausytojo santykį su pačiu atlikėju ir jo atliekamu kūriniu. Tad neatsiktinai, jam mirus, nuo 2008 m. vienam festivalio dalyviui įteikiama V. Kernagio vardo gitara. Taip įprasmintas festivalio krikštatėvio aminimas.

Pirmasis festivalis prasidėjo diskusija apie atgimstančią bardų muziką, jos metamorfozes ir vietą šiandienos (to laiko, 2003-iųjų metų) kultūriniame žemėlapyje. Kodėl ją reikėjo rengti? Juk jau tuo laiku Lietuvoje dainuojamosios poezijos žanras „išgyveno savo renesansą“? Apie tai visi jo gerbėjai kalbėjo, o ir mes, šio festivalio organizatoriai, apie tai viešai pasakojome? Atrodo, tokio neseno Lietuvoje žanro (oficialiai vos 25-rių metų istorija), bet ganėtinai populiaraus, vis dar didėjantis populiarumas buvo akivaizdus. Tačiau ir mes patys, ir dauguma atlikėjų sunkiai galėjo įvardinti jo specifiką. O apie tai tekdavo dažnai kalbėti, duoti interviu žurnalistams, padiskutuoti tarp koncertų ir po jų. Štai tokiame lauke ir gimė mintis pirmąjį tarptautinį dainuojamosios poezijos festivalį pradėti išsišnekėjimais. Kad išsiaiškintume, vieni kitiems pasakytume ir dalyvaujant svarbiems šį žanrą propaguojantiems ir mėgstantiems žmonėms, užtvirtintume kas yra ta dainuojamoji poezija Lietuvoje?

Iš šios dienos, tų dešimties metų ne tik festivalio, bet ir dainuojamosios poezijos apskritai perspektyvos žiūrint, kai kas jau patikrinta laiko ir gyvenimo. Tai, kas anuomet pasakyta, galioja ir šiandien, Lietuvoje dar labiau įsitvirtinus bardiškam gyvenimui. Juk šiandien, kad ir mūsų nacionalinę dainuojamąją poeziją galime lyginti platesniame europiniame ar net pasauliniame kontekste. Juk vien tik festivalyje „Tai – aš“ per tą laiką apsilankė per gerą pusšimtį bardų iš įvairių pasaulio šalių. O kur dar mūsų atlikėjų bendri projektai su užsieniečiais arba lietuvių dalyvavimas koncertuose už Lietuvos ribų?

Skaitant šios diskusijos tekstą matoma ir kita tiesa. Jeigu vėl visus sukviestume į panašų pokalbį, kalbėtume apie tą patį. Per devynerius metus ne ką daugiau atsirado aiškumo apie žanrą, išliko tos pačios problemos, tik… padaugėjo koncertų, festivalių, į dainuojamosios poezijos sceną ateina vis naujų ir vis originalesnių atlikėjų. Tad kas čia darosi? Koks čia veikia misticizmas? Ar Lietuvoje vieną kartą atsiras genijus, kuris įžvalgiai, aiškiai ir galutinai sudelios lietuviškosios dainuojamosios poezijos ypatumus?

Festivalio koncertinę programą formavome gana tradiciškai: Atidarymo koncertas, Naktinėjimai (laisvieji naktiniai koncertai), autoriniai koncertai, koncertas vaikams „Bardai vaikams“ bei festivalio pabaigos koncertai. Festivalio koncertinė struktūra beveik nepakito per visus devynerius „Tai – aš“ organizavimo metus. Gerai tai ar blogai? Tegul tai sprendžia klausytojai. Tačiau pats festivalis per visą jo organizavimo laikotarpį gerokai išsiplėtė. Kiekvienais metais atsirasdavo vis kas nors naujo, kai ko nežymiai, beveik žiūrovui nematant, atsisakyta. 2004 metais pradėtos rengti festivalio kūrybinės dirbtuvės jauniesiems atlikėjams, 2005-aisiais festivalio koncertų geografija išsiplėtė iki Pasvalio, Skapiškio Kupiškio rajone, Kauno bei Alytaus. Tais metais festivalis pailgėjo dviejomis dienomis. 2006-aisiais metais kirto šiaurinę Lietuvos sieną ir jau festivalio koncertai vyko Latvijos sostinėje Rygoje (Rygos lietuvių vidurinėje mokykloje bei „Imantos“ kultūros ir laisvalaikio centre). Festivalis pailgėjo viena diena. 2008 m. festivalio dalyviai keliavo pas tautiečius Punske (Lenkijos teritorijoje. O 2010 m. festivalio prologo renginio tradicija pradėta tvirtinti Dieveniškių (Šalčininkų r.) „Ryto“ vidurinėje mokykloje. Taip Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „ Tai – aš“ iš trijų dienų tapo rimtu savaitės renginiu, kurio geografija nuo Vilniaus mokytojų namų išsplėtė po visą Lietuvą bei už jos ribų.

Iš pat pradžių buvo norėta festivalį padaryti konkursiniu. Net nuostatai buvo kuriami, kuriuose, kaip pagrindiniu festivalio tikslu laikyta „užmegzti ryšius su šio žanro festivaliais, vykstančiais kitose šalyse bei sureikšminti dainuojamosios poezijos svarbą Lietuvoje, parodant visuomenei, jog tai nėra vien mėgėjų propaguojama kūryba, o tai – geros, stiprios poezijos muzikinė išraiška, skirta tai žmonių grupei, kurie ieško pakaitalo pop menui bei alternatyvos kitiems muzikos žanrams. Taip pat Lietuvos klausytojams parodyti dainuojamosios poezijos, bendrai bardiškosios kultūros tradicijas užsienyje bei palyginti su gyvuojančiomis Lietuvoje. Kita vertus, dainuojamoji poezija iki šiol Lietuvoje, kaip atskiras, savaimingas žanras, yra ignoruojamas. Manome, kad šio festivalio renginiai dainuojamąją poeziją pastatytų greta kitų žanrų“.

Kuriant, taip iki galo ir nabaigtus, festivalio nuostatus, remtasi į to metu dainuojamosios poezijos aktualijas, ne itin pasikeitusias ir dabar. Žanras gyvavo, galima sakyti klestėjo, salės buvo perpildytos klausytojų, tačiau tam tikrų sluoksnių požiūris į jį labiau buvo tylus, labiau jį priskiriant prie mėgėjų meno. Šiuo atveju gal ir teisūs įvairūs vertintojai, dainuojamąją poeziją labiau priskirdami prie literatūros, nes giminystės sąsajų čia – daugiausia. Dainuojamąją poeziją įvertina laikas ir klausytojas besiformuojantis per tą laiką. Jo išlaikymo dėka šio žanro kūriniai, neretai jau ir klasika pavadinami, atsiranda profesionaliosios dainuojamosios poezijos neišleistoje chrestomatijoje.

Iškelti ir nuostatų projekte užfiksuoti festivalio tikslai organizatorius lydi iki šiol. Tik į tuos senus užrašus nežvilgčiojame, bet jais… vadaujamės. Bet tai ir viskas, o apie tai, kad „festivalį padaryti varžybomis“, pasiliko tiktai archyvine medžiaga, bylojančia apie tokius bandymus. Pagrindiniu vertintoju išliko žiūrovas. Lenkų bardas Wojciech Lesniak, festivalyje dalyvavęs 2008 metais, vėliau pasakojo, kai grįžusio jo į namus Ščecine draugai klausinėjo kurią vietą jis užėmė festivalyje, kas tapo Grand prix laureatu. Jis jiems atsakė, kad ten nebuvo jokių vietų, niekas dėl jų nesivaržė ir tai buvo geriausias festivalio akcentas, nes čia vyravo bendra dvasia, kur atlikėjai tapdavo draugais, vieni kitus palaikančiais.

Kai kurie apdovanojimai atsirado gerokai vėliau: 2008 m. Lietuvos gretutinių tesių asociacijos AGATA įsteigtas prizas – Vytauto Kernagio vardo gitara, 2010 Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra LATGA-A premija ir aukso žvaigždė ir Naktinėjimų laureatas. Tačiau visi šie apdovanojimai – tai jokiu būdu ne konkursiniai. Tai, kas vyko ir vyksta festivalyje, įvertint neįmanoma. Ir ne vien dėl atlikėjų amžiaus ar patirties skirtumų, o dėl bendros atmosferos, jungiančios publiką su atlikėju. Juk tai – TAI – AŠ, kur kiekvienas savąjį „aš“ čia išgyvena skirtingai, individualiai, savotiškai lyriškai.

„Blynas, atrodo, neprisvilo, – po pirmojo festivalio žurnale „Muzikos barai“ rašė kompozitorius ir atlikėjas Algirdas Klova. – Reikia tikėtis, kad tai bus tradicinis, dar labiau tarptautinis ir tikrai solidus sostinės renginys. Juolab kad jo rengėjai, organizuodami „Dainuojamosios poezijos svetaines“, ir dainų konkursus, ir teminius koncertinius vakarus, iš tiesų daug kuo prisideda populiarindami patį žanrą ir visą bardų judėjimą Lietuvoje“.

Kodėl festivalį rengia Vilniaus mokytojų namai, kurie iš pirmo žvilgsnio skaitant pavadinimą, turėtų labiau rūpintis Vilniaus mokytojais? Kas tai per įstaiga? Vilniaus mokytojų namai – kultūros ir švietimo centras, gyvuojantis nuo 1946 metų. Tai – bene ilgiausiai, be petraukų, Lietuvoje egzistuojantis kultūros centras. Nuo 1989 metų priklauso Vilniaus miesto savivaldybei (anksčiau – Švietimo profsąjungoms). Mokytojų namai rengia ne tik festivalį „Tai – aš“, bet ir daugelį kitokių kultūros renginių, vykdo įvairius kultūrinius projektus. Čia per metus surengiama per 300 renginių. Vilniaus mokytojų namuose dainuojamosios poezijos būta ir iki festivalio bei Dainuojamosios poezijos svetainės autorinių koncertų organizavimo. Bardai būdavo kviečiami į įvairius renginius kaip jų pagrąžinimui, jaukaus fono sukūrimui. 2000 metų balandį, rengiant literatūros šventę „Knygų pavasaris“, vieną vakarą sumanėme skirti dainuojamąjai poezijai. Tarp kitų žinomų ir mažiau žinomų Lietuvos bardų pasikvietėme ir aktorių G. Storpirštį. Po koncerto Gediminas prasitarė, kaip būtų gera, kad dainuojamoji poezija turėtų savo namus, kur nuolat vyktų koncertai, klausytojai rinktųsi ne tik pasiklausyti bardų, bet su jais ir pabendrauti. Su ta mintimi, vis dar brandinama, gyventa daugiau nei metus, kuomet Mokytojų namų direktorei Zitai Žepnickienei pasiūliau kartu su G. Storpirščiu nuolat rengti Dainuojamosios poezijos koncertus, pavadindami juos Dainuojamosios poezijos svetaine.

Pirmasis koncertas įvyko 2001 metų spalio 5 d. Pagrindinis jo dalyvis ir buvo pats G. Storpirštis. Nuo pat pirmųjų renginių norėjome pristatyti ir jaunuosius atlikėjus. Nuo tada šis žanras Vilniaus mokytojų namuose ir apsigyveno. Iki šiol. Viliuosi, kad jį čia, savo namuose, rasime ir dar po dešimties metų.

Nuo pat pirmųjų Dainuojamosios poezijos svetainės koncertų organizavimo, galvojome apie tarptautinį šio žanro festivalį, kaip finalinį jų tašką, tarsi ir jungiantį minėtų svetainių koncertus. Pagal mūsų sumanymą, pirmasis festivalis turėjo įvykti 2002 – ųjų pavasarį, tačiau iki galo įgyvendinti šios minties nepavyko. Baigdami pirmąjį Svetainės sezoną surengėme tarsi mažąjį festivalį – trijų koncertų festivalio pabaigtuves. Gegužės 17 –osios (penktadienio) vakarą koncertavo jaunieji bardai, o kitą dieną įvyko du koncertai. Vienas vaikams, pavadintas „Bardai vaikams“, o kitas plačiąjai visuomenei, kuriame dalyvavo žymiausi šalies bardai. Ir tik po pusantrų metų, 2003-ųjų rugsėjo 19 – 21 dienomis įvyko pirmasis Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“.

Šiandien daug kas Lietuvoje jau neįsivaizduoja Vilniaus mokytojų namų veiklos be dainuojamosios poezijos. Jie tapo tarsi ir šio žanro centru, nepriklausomai nuo to, kad bardų judėjimas dar labiau išsiplėtė po visus Lietuvos kampelius. Didieji festivalio koncertai vyksta Mokytojų namų administruojamoje Šv. Kotrynos bažnyčioje, kuri šiuo metu atlieka kultūros centro funkcijas. Vilniaus mokytojų namams Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“ neabejotinai yra svarbiausias metų projektas. Jeigu dauguma čia vykdomos veiklos yra labiau orientuota miesto gyventojui, tai šis festivalis su savo plačia geografija apglėbia visą Lietuvą bei už jos ribų. Pagaliau tai vienintelis tokio masto tarptautinis projektas, kuris čia vykdomas. Ir jeigu spalio trečią savaitę (pastovi festivalio data nuo 2004-ųjų metų) Vilnius tampa Pasaulio bardų sostine, tai Vilniaus mokytojų namai – neabejotinai jų centru.

Norvegas Kalle Zwilgmeyer (1937-2010) buvo šio festivalio tikrasis ambasadorius Skandinavijos šalyse. Jo dėka į pirmąjį festivalį iš užsieniečių daugiausiai atvyko iš Šiaurės šalių: trys norvegai, vienas iš Farerų salų, du danai… (be skandinavų pirmąjame „Tai – aš“ dalyvavo tik jaunų muzikantų grupė „La bricole“ iš Prancūzijos.) Festivaliu jis rūpinosi iki savo mirties 2010 m.
Šiaurės šalių muzikantai K. Zwilgmeyerį pagarbiai vadindavo „voru vorantinklyje“. Greičiausiai todėl, kad buvo įsivėlęs į veiklą burti visų tautų dainuojamosios poezijos atlikėjus. Pirmaisiais festivalio metais (iki 2008) improvizuotu himnu buvo tapusi Allano Tayloro daina „It‘s good to see you“. Jos iniciatoriai – publikos pamilti danai Bente Kure ir Leif Ernstsen. Ši daina griebdavo visus už širdies. Po metų kitų, kartu su visais festivalio pabaigos koncerto dalyviais ją jau traukdavo ir publika. Kallė visą laiką dalyvaudavo festivalyje. Nors atlikėjo teisėmis tik vieną kartą – 2005 m. Baigiantis festivaliui jis visada būdavo kviečiamas į sceną kartu su visais sudainuoti
minėtą dainą. Maždaug per vidurį jis atlikdavo solo partiją, įterpdamas posmelį lietuviškai. Iš pradžių kai kas festivalį pavadindavo lietuvišku – skandinavišku. Nelabai dėl to jaudinomės, nors jam pasibaigus, mes organizatoriai, susėdę, kasmet ieškojome būdų, kaip daugiau pasikviesti kitų Europos regionų atlikėjų. Kallės dėka, festivalio publika pirmoji plačiau pažino skandinavų bardų kūrybą, apskritai šių kraštų bardiškos kultūros tradicijas.

Dėmesys vaikams festivalyje buvo skiriamas nuo pat pirmųjų metų. Jau anksčiau, 2002 pavasarį, baigdami pirmąjį Dainuojamosios poezijos svetainės sezoną Vilniaus mokytojų namų Didžiojoje salėje surengėme koncertą „Bardai vaikams“. Tad galvojant apie mažiesiems skirtą programą festivalyje, dėl koncerto pavadinimo sukti galvos nereikėjo. „Bardai vaikams“ – toks pavadinimas išsilaikė iki šiol ir, norisi tikėtis, kad ši festivalio tradicija gyvuos ir vėliau. Koncertas vaikams (į jį įleidžiami ir tėveliai bei seneliai) – gana subtilus dalykas. Kasmet organizatoriai turime pasukti galvą, kaip tą koncertą padaryti įdomiu, svarbu, kad jame dainuotų saviti ir mokantys su vaikais susikalbėti atlikėjai. Na, be abejo, ir geri atlikėjai. Juk čia prasideda klausytojo pažintis su dainuojamąja poezija, gal net pirmas gyvas santykis su bardu. Nuvylimas jaunojo klausytojo gali niekada jo nesugrąžinti prie žanro. O tai reiškia ir prie kitokios muzikos supratimo, pagaliau prie poezijos teksto, kurį dainuojamoji poezija tarsi atkoduoja, atriša prasmes, it palengvitą jį pateikia skaitytojui. Laimei, kad Lietuvoje yra bardų kuriančių vaikams. Ir jų vis dar atsiranda. Net ir užsienio atlikėjai savo mimika, dainų melodingumu sugeba pakerėti patį jauniausiąjį festivalio klausytoją – žiūrovą.

„Naktinėjimų“ koncertai festivalio programoje buvo nuo pat pradžių. Jų dėka padaugėjo ne tik šio žanro gerbėjų, bet ir dainuojamosios poezijos atlikėjų ratas gerokai išsiplėtė. Ypač daug atėjo jaunimo. Galvodami apie šiuos koncertus, bandėme atkartoti populiarius džiazo festivaliuose naktinius grojimus „jam session“ arba mums bene giminingiausio festivalio „Poezijos pavasaris“ naktinius skaitymus. Mes pavadinome lietuviškai „Naktinėjimais“, suteikdami galimybę visiems atlikėjams, kurių mes nežinome, čia pasirodyti. Šių vakarų dalyvių amžius ir sceninė patirtis taip pat labai skirtinga – nuo neblogai žinomų dainų autorių ir atlikėjų iki „piemenukų“.

Šie koncertai – tai tikrai puiki proga pasirodyti visiems: mažiau žinomiems, bet jau brandaus amžiaus kūrėjams, o ypač jaunimui. Kiekvienam naktinėtojui suteikėme (suteikiame ir dabar) teisę vadintis festivalio dalyviu. Ne visi „naktinėtojai“ yra aktyvūs šio žanro koncertų dalyviai, kai kurie vėliau pasirinko kitas veiklas. Kiti išliko, nežiūrint į tai, kad ir šiandien jiems dainuojamosios poezijos žanras yra ne pagrindinė veikla, o daugiau kaip laisvalaikio pomėgis.

„Tekstas – dainuojamosios poezijos pagrindas“ – taip buvo pavadinta 2-ojo festivalio diskusija, vykusi 2004 m. Visais laikais dainuojamosios poezijos dainos tekstas turėjo būti tik geras ir labai geras. Toks kodas duotas nuo pat šio žanro Lietuvoje atsiradimo. „Dainuojamoji poezija iš tiesų yra atsvara pigiems, iki koktumo nuvalkiotiems mūsų estradinių dainų žodžiams“ dar 1977 metais yra pasakęs V. Kernagis viename iš savo interviu.

Apie teksto ir muzikos santykį ir buvo kalbama šioje diskusijoje. Joje, be lietuvių, pasisakė ispanai Nerea Saenz ir Carlos Aguado, norvegas K. Zwilgmeyer. Tiek diskusijoje dalyvavę lietuviai, tiek svečiai pripažino tą pačią tiesą, kad tekstas šiame žanre labai svarbu, tačiau ne paskutinę vietą užima ir muzika. Geriausia, kaip tarp jų vyrauja kūrybinga harmonija, savo lygiu vienas kitam nenusileidžianti.

Pirmieji festivaliai buvo labiau europietiški, o kai kam gal ir atrodydavo labiau lietuviški – skandinaviški. Vėliau geografija plėtėsi, kol peržengė Europos slenksčius, nekalbant apie Rusiją, Ukrainą. Paskutiniuose trejuose festivaliuose visada turėdavome JAV atlikėjus, mūsų publikai dainavo Ekvadoro, Argentinos bardai, o jubiliejiniame – iš egzotiškos Brazilijos Vicentas Freire. Pirmaisiais metais, žinodami, kad Lietuvos žiūrovas ir taip pažįsta rusų bardų kultūrą, labiau orientavomės į vakarus, stengdamiesi kaip įmanonoma daugiau supažindinti klausytojus su skandinavų, britų, prancūzų, ispanų, italų atlikėjais. Pirmasis rusų bardas – Viačeslavas Kovoliovas – dalyvavo tik 2007 m. festivalyje. Vėliau iš Rusijos buvo atvyję Alekej Ivaščenka, Galina Chomčik, Viktor Tretjakov.

Tačiau klausimai ir užuominos apie nežinomos kalbos teksto suvokimą mus lydėjo ir lydi iki šiol. Tačiau turime ir atsakymus, kad mūsų publika supranta, nesvarbu kuria kalba dainuojama. Net ir mažieji koncertų „Bardai vaikams“ klausytojai. Suprasti tekstą padeda muzikinis klodas, kurio dėka lengviau atlikėjas bendrauja su klausytoju.

Beveik kasmet festivalyje gimsta gražių kūrybinių projektų tarp Lietuvos ir svečių šalių bardų. Ryšiai plėtojasi visomis keturiomis kryptimis. Ypač tokių bendrų kūrybinių partnerysčių atsirado po 2005 metų, kai „Tai – aš“ išsiveržė iš Vilniaus. Kelionėse atlikėjai turi daugiau laiko tarpusavyje pabendrauti, „susigroti“ ir bendrą kūrybinį produktą gyvai parodyti vietos publikai. Vygantas Kazlauskas su prancūzu Laurent Secco , 2010 m. festivalio dalyvių, vėliau įrašė keletą bendrų dainų prancūziškai. Kiti atlikėjai tarpusavyje bendrauja laiškais, keičiasi kūrybiniais sumanymais. Juk mes nuo pat pradžių deklaravome, kad vienas iš festivalio tikslų, jog tarp lietuvių ir užsieniečių užsimegztų draugystė, įgyvendinami bendri kūrybiniai projektai, vieni pas kitus galėtų nuvykti, net ir nesant jokiam festivaliui. Mes pasaulį globalizuojame savaip, stengdamiesi patys duoti naudą pas mus atvykstantiems, bet ir pasiimti, kas geriausia iš užsieniečių. Juk kultūriniam bendradarbiavimui sienų nėra. Ir dar. Tarp mūsų svečių ir lietuvių atlikėjų, visiškai neegzistuoja jokia amžiaus riba. (Nors, tiesą sakant, jos nėra ir tarp pačių tautiečių.)

Kiti atlikėjai iš „Tai – aš” išsivežė paties renginio idėjas. Bene labiausiai, man regis, jos prigijo Italijoje, legendiniame Veronos mieste. Ne kartą pas mus lankęsis ten gyvenantis bardas Stefanas Cobello, susižavėjo festivaliu. Veronoje yra lankęsi Ieva Narkutė, Kęstutis Pleita, Augustė Bartkevičiūtė, kiti lietuviai. Iš kitų šalių, irgi mūsų festivalio dalyvių rato škotas Steve Dowling, iš Farerų salų Stanley Samuelsen. Ir ne po vieną kartą. Ten rengiamuos koncertuos, kūrybinio meistriškumo dirbtuvėse, į kurias susirenka dalyviai iš aštuonių Europos valstybių, visada didelis dėmesys skiriamas Lietuvai ir festivaliui. Koncertai vyksta įvairiose salėse: nuo užmiesčio vilų, iki viduramžių Veronos pilies.

Steve Dowling, iš Škotijos, buvo vienas iš tų bardų užsieniečių, kurį labai „užkabino” festivalio idėja ir festivalio pavadinimas. Nuo pat pirmo atvykimo į Lietuvą (o jų buvo ne vienas) jis ilgai samprotavo apie patį žanrą, apie skirtumus kiekvienoje šalyje, žodžio skambesį, o ypač apie mūsų festivalio pavadinimą. Visas šias savo garsiai išsakytas mintis bei mūsų komentarus jis išsivežė su savimi į Škotiją. Po kelerių metų jis pasikvietė grupę lietuvaičių bei S. Cobello iš Italijos pas save į Škotiją.

Nuo 2004 m. rengiamos kūrybinio meistriškumo dirbtuvės pradedantiesiems bardams. Į pirmuosius užsiėmimus dirbtuvių dalyviai ateina su keliomis savo dainomis. Iš „suneštų“ dainų grupėje atsirenkama viena daina, kuri ir būna pagrindinė darbo ir kūrybos medžiaga. Galutinis apčiuopiamas rezultatas – tos dainos paruošimas festivalio pabaigos koncertui, kurią visa grupė su vadovu jame ir atlieka. Šie užsiėmimai – tai vienas svarbiausių festivalio edukacinių akcentų, kuomet vietoj kuriama ir iš to čia pat gimsta beveik naujas kūrinys.

2005 m. pradėjome koncertus rengti ne vien Vilniuje, bet ir kitose Lietuvos vietovėse. Pirmieji „išvažiuojamieji“ koncertai įvyko Pasvalyje, Skapiškyje (Kupiškio r.), Kaune, Alytuje. Vėliau – Varėnoje, Veisiejuose (Lazdijų r.), Kėdainiuose, Radviliškyje, Šiauliuose, Klaipėdoje, Panevėžyje, Gargžduose, Širvintose ir t.t. Juose dalyvaudavo po kelis Lietuvos ir užsienio bardus. Daugelis festivalio koncertų išvykose tampa tos vietos bendruomenės švente. Ypač ten, kur yra tikrieji šeimininkai, o ne salių valdytojai. Kai kada ir kai kur festivalio koncertas duodavo dingstį sukviesti į būrį ir savo krašto dainuojančius žmones arba sveikindavo ten jau organizuojamus festivalius (Varėnoje – Provincijos dainuojamosios poezijos festivalį „Dainuojančios bitės“, Gargžduose – „Skambant gitarai“ ir t.t.). Vienoje iš pirmųjų festivalio kelionių į Skapiškį, vietos
kultūros namų darbuotojai sukvietė ne tik savo, Kupiškio rajono bardus, bet ir iš gretimai esančio Rokiškio.

Festivalis į įvairius Lietuvos regionus pletėsi kasmet. Vienur buvo važiuojama beveik kasmet, kitur vieną kitą kartą. Ten, kur prigydavo tradicija, ten ir vykstama dažniau, kur silpniau – padarome pertrauką. Žinome, gerai suvokiame, kad publiką reikia auginti, ugdyti, pratinti, tačiau, kita vertus, jos ir paleisti nevalia. Taip beveik niekada nepraleidžaime Skapiškio, Pasvalio, Varėnos, Veisiejų, o pastaraisiais metais ir Dieveniškių. Kiekvienoje iš šių vietovių, festivalio koncertai turi savo spalvas ir atspalvius. Jeigu Varėnoje susirenka daugiausiai rajono gyventojai, tai Pasvalyje ir Veisiejuose suvažiuoja šios muzikos gerbėjai ir iš aplinkinių vietovių. Koncertas Dieveniškėse išvis išsiskiria iš visos festivalio programos. Ir ne vien dėl to, kad jis yra pats pirmasis viso festivalio renginys. Koncertas, kurį rengiame drauge su Dieveniškių istoriniu regioniniu parku, vyksta vietos „Ryto“ vidurinėje mokykloje (nors mokykloje visi dalykai mokomi lietuvių kalba, tačiau nemažai čia besimokančių moksleivių yra kilę iš mišrių arba visai ne lietuviškų šeimų). Pagrindinė auditorija – moksleiviai, pedagogai. Šalčininkų rajonas yra itin daugiakalbis, turintis turtingą, bet kartu ir sudėtingą istorinę sanklodą. Per ilgus dešimtmečius šis kraštas (turiu omenyje visą Vilniją) buvo gerokai apleistas, užmirštas, į jį vengdavo važiuoti net čia siunčiami žurnalistai. Todėl mūsų festivalio koncertas mokyklos auklėtiniams bent kažkiek prisideda prie šio krašto jaunuomenės kultūrinės socializacijos, leidžia betarpiškai susipažinti su lietuvių ir svečių šalių bardų kūryba. Tai – jau festivalio misija. Kita vertus, šis kraštas, mūsų nuomone, turėtų būti įdomus ir festivalio dalyviams iš užsienio. Juk pasižiūrėjus į Lietuvos žėmėlapį, tas, vadinamas „apendiksas“, iš karto krinta į akis. Ar gi neįdomu važiuoti Lietuvos keliu, o į abiejas puse pamatyti jau kitą valstybę – Baltarusiją?

Festivalis „Tai – aš“ tapo vienas iš nedaugelio Lietuvoje rengiamų festivalių, kurio koncertai nusidriekia į atokiausias Lietuvos vietoves, nekalbant apie valstybinės sienos kirtimą pietuose į Punską (Lenkijos teritoriją) ar šiaurėje į Rygą bei kitus Latvijos miestus. Tik puse festivalio renginių vyksta Vilniuje, o kitais dalijamės su visa Lietuva. Tokie mobilūs mūsų šalyje tik du festivaliai: „Tai – aš“ ir tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“. Be abejonės, pastarasis, rengiamas daugiau kaip pusšimtį metų, yra lyderis.

Norvegas Olafas Stenstad (1950 – 2006) – tai dar vienas festivalio dalyvis apie kurį kalbame būtuoju laiku. Šis muzikantas virtuozas, vienas geriausių pasaulyje buzuki grojikų, pirmą kartą į festivalį atvyko 2004 metais. Ryškiausias Olafo vaidmuo festivalyje – 2005 metais pagrindiniuose koncertuose bendras pasirodymas su lietuvių dainininke, lietuvių liaudies dainų propaguotoja Veronika Povilioniene. Festivalyje jie kartu atliko keletą dainų ir tai sukėlė publikos euforiją. „Ilgesio dainą“ (ž. Algimanto Baltakio, muz. Algimanto Bražinsko) O. Stenstad vėliau įtraukė į savo repertuarą, buvo numatęs ją patalpinti ir savo būsimoje kompaktinėje ploštelėje. Deja…
Jau gerokai įsivažiavus festivaliui ir sustiprėjus ryšiams su kaimynais latviais, nusprendėme, kad pats laikas „Tai – aš“ dalintis su Latvijos klausytojais. 2006 m. spalio 21 d. festivalis pirmą kartą kirto šiaurinę Lietuvos sieną. Pirmasis koncertas už Lietuvos ribų įvyko Rygos kultūros ir laisvalaikio centre „Imanta“. Kolegos latviai šiems koncertams rado dar atskirą pavadinimą „Bardu rudens“. Vėlesniais metais koncertai vyko Rygos lietuvių bei 69-oje vidurinėse mokyklose, Aizkrauklės Peterio Barisono muzikos mokykloje.

Nuo 2008 m. festivalio koncertinė programa išsiplėtė į Lenkijos teritoriją – Punską, kur itin daug gyvena lietuvių. (Lenkijos teritorijoje esančiame Punsko krašte iki šiol gyvena per 80 proc. lietuvių. Ir tai ne emigrantai, o nuo seno gilias šaknis šioje, savo žemėje, įleidę lietuviai. Ši teritorija yra lietuvių etninės žemės).

2007-aisiais metais festivalis šventė savo pirmąjį 5-erių metų jubiliejų. Tradiciniai koncertai jau turėjo savo žiūrovą, o ir jos keisti tada nebuvo didelio reikalo. Tačiau norėjosi pirmąjį penkmetį pažymėti kuo nors išskirtinesniu, nei pradžios ar pabaigos, autoriniai ar vaikams koncertai. Surengėme populiariausių lietuvių bardų dainų koncertą. Salė nesutalpino visų norinčių žiūrovų. Išvydę tokį pasisekimą, nutarėme kasmet, festivalio šeštadienio vakarą, skirti  nekasdieniškiems susitikimams, išskirtiniams koncertams. 2008 m. įvyko koncertas „Dainuojantys kompozitoriai ir kiti“, kur savo autorines dainas atliko dažniausiai šiame žanre dalyvaujantys žymūs lietuvių kompozitoriai Andrius Kulikauskas, Alvydas Jegelevičius, Arnoldas Jalianiauskas. Kartu su jais jų dainas dainavo ir kiti atlikėjai. Dar po metų, 2009-aisiais – bardiškų grupių koncertas. Mat Lietuvoje šis žanras pastaraisiais metais taip išsiplėtė, kad neįtelpa į savo kameriškumą. Dar XX a. 10 dešimtmečio pradžioje pradėjo formuotis grupės. Iš pradžių „Aktorių trio“ (čia dalyvavo vieni žymiausių lietuvių bardų Kostas Smoriginas, Saulius Bareikis, Olegas Ditkovskis), vėliau – „Adios“ (beveik ta pati sudėtis kaip „Aktorių trio“, tik vietoj K. Smorigino buvo A. Kulikauskas). Dar vėliau grupės „Atika“, „Stipriai kitaip“, „Liūdni slibinai“, teatras „Atviras ratas“ (dabar „Solo ansamblis“). Kai kurie lietuvių bardai, anskčiau koncertavę pavieniui, irgi pradėjo burti savo muzikines grupes. Šiame koncerte su grupėmis dalyvavo Gediminas Storpirštis ir Domantas Razauskas. Vienas iš didžiausių festivalio „Tai – aš“ projektų „Jūs to negirdėjot…“ – žymiausių lietuvių bardų koncertas su Vilniaus m. savivaldybės Šv. Kristoforo kameriniu orkestru (dirigentas – meno vadovas prof. Donatas Katkus). Specialiai šiam koncertui A. Kulikauskas sukūrė dainų aranžuotes. Projekte dalyvavo K. Smoriginas, O. Ditkovskis, S. Bareikis, Aidas Giniotis, G. Storpirštis, A. Kulikauskas ir D. Razauskas.

Koncerte skambant kūriniams, salėje sklandė tyli euforija, kiekvienam jų pasibaigus, ilgi plojimai. Dar prieš koncertą visi atlikėjai itin jaudinosi – juk pirmą kartą savo dainas jie dainuos su orkestru. 2011 m. festivalio prmejerai parengti buvo pakviestas „Keistuolių“ teatro aktorius Andrius Kaniava. Publikos mylimas ne tik už vaidmenis teatro scenoje, bet ir gyvas, energijos bei žaismės nestokojančias dainas. Taip atgimė, prieš daugiau nei dešimt metų gyvavęs orkstras „Musė“. Tik šį kartą kita sudėtimi ir labiau „pasunkėjęs“. Koncertas „Andrius Kaniava ir sunkiosios muzikos orkestras „Musė““ klausytojų buvo gerai įvertintas. Po festivalio jis buvo ne kartą pakartotas įvariose Lietuvos koncertų salėse.

Nuo 2008 metų vienam iš Lietuvos bardų teikiama Vytauto Kernagio vardo gitara. Premjos steigėjas – Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA. Taip pagerbiamas ne tik apdovanotas bardas, bet ir anapiln iškėliavęs šio žanro pradininkas Lietuvoje V. Kernagis. Gitara bardui teikiama nepriklausomai nuo jo amžiaus. Prizas teikiamas už autentišką profesionalumą, geriausią pastarųjų 1-erių metų poezijos vertimą į muzikos kalbą arba visą kūrybinį indėlį į dainuojamąją poeziją. Laureatas privalo tęsti V. Kernagio puoselėtą ir skleistą lietuviškos dainuojamosios novatoriškumą, puoselėti geriausias nacionalinės poezijos bei muzikos tradicijas, kūrybiškai jas jungdamas į vientisą kūrinį. Svarstant laureatų kandidatūras, atsižvelgiama į V. Kernagio kūrybinio palikimo populiarinimą per pastaruosius vienerius metus. Kandidatas į lauretas turi būti neabejingas nacionalinei kultūrai, kuri yra viena iš prioritetų rengiant šį festivalį. Šiuo prizu apdovanoti 4 lietuvių bardai: D. Razauskas (2008), A. Kulikauskas (2009), S. Bareikis (2010), Virgis Stakėnas (2011). 2012 m. laureatas paaiškės per festivalio Pabaigos koncertą.

Už kūrybos indėlį į nacionalinę dainuojamąją poeziją nuo 2010 m. apdovanojamas vienas iš lietuvių poetų. Prizo ir premijos steigėjas – Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra LATGA-A. Laureatui įteikiama Aukso žvaigždė (kai kada ir piniginė premija). Apdovanoti du lietuvių poetai, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai Marcelijus Martinaitis (2010) ir Juozas Erlickas (2011).

2007 m. atsirado graži festivalio tradicija – rengti akciją „Bardų vagonas“. „Tai – aš“ išvakarėse grojant ir dainuojant važiuojama traukiniu. Sugalvota buvo kaip reklaminė akcija, o vėliau tapo gana savarankišku renginiu, net gi socialiniu, su koncertais miestelių vaikų pensionatuose ar ligoninėse. Iš pradžių renginyje dalyvaudavo daugiausia jaunieji bardai, vėliau prisijungė ir į festivalį spėję atkakti svečiai iš užsienio. Jos metu improvizuoti koncertai rengiami geležinkelio stotyse. Pačiame traukinyje bardai koncertuoja kartu važiuonantiems keleiviams. Pasitaiko, kad žmonės, iš anksto žinodami apie tokį renginį, specialiai perka bilietus į tokius reisus. Kartu keliauja į abi puses.

Atlikėjai, jų atlikti kūriniai – tai tik viena festivalio pusė. Kalbėjimas tik apie tai, būtų bylojimas apie dalį festivalio. Kita dalis – visas organizacinis darbas, kurį irgi dirba žmonės, it karoliukai susivėrusių į vieną komandą. Tai – savanorių, pasišventėlių komanda, ištikimų šio žanro mylėtojų, fanų. Savanoriai pagrindiniams festivalio organizatoriams, dirbantiems Vilniaus mokytojų namuose, yra daugiau nei parama. Jie kiekvienais metais nudirba daugiau kaip puse organizacinio darbo: nuo rėmėjų paieškos iki ryšių su žiniasklaida.

Viena svarbiausių ir seniausiai dirbančių savanorių Alina Semionova – festivalio tarptautinių ryšių vadovė. Jinai yra viena svarbiausių ir tvirčiausių projekto atramų, be kurios neįmanoma įsivaizduoti „Tai – aš”. Myli ir gerbia ją visi festivalio dalyviai iš svečių šalių. Niekada jų nėra palikusi reikalo pusiaukelėje, nuolat palaiko su jais ryšį. Jie, pastebėję tokią Alinos globą, jai neduoda ramybės ir vėliau, kai kitų organizatorių būna pakviesti į renginius Lietuvoje. Rusų bardas, garsus aktorius, miuziklo „Nord – Ost” kūrėjas Aleksejus Ivaščenka, 2010 m. atvykęs į festivalį, net vakarieniauti be jos neidavo. Alinai bardų kultūra – daugiau nei laisvalaikis. Tai – gyvenimo būdas, nesvarbu kokius jinai darbus dirbtų.

Į svarbiausių savanorių eilę drasiai galima įrašyti Julitą Polkaitą, Miglę Žukauskaitę, Ernestą Krušnaitę, Gytį Valatką, Agnę Lašinskaitę, Eglę Kanclerytę, Saulių Gražį, Eimantą Morkų, Vytautą Ulozą, Justiną Baliūnaitę, Edviną Naravecką, Agnę Šiaučiūnaitę, Aivarą Bartošką, Simoną Griškutę. Ne visi šiandien dirba festivaliui. Tačiau baigę studijas, pradėje dirbti apmokamus darbus, jie vis tiek išliko ištikimi šio festivalio gerbėjai, dainuojamosios poezijos koncertų lankytojai. Vienas svarbiausių festivalio komandos narių pastaraisiais metais – Benas Jakštas. Darbą festivalyje jis pradėjo savanoriu. Šiandien – tai Vilniaus mokytojų namų renginių koordinatorius, subtiliai savo vadybos įgūdžius pritaikaintis festivalio sėkmei užtikrinti.

Apskritai festivaliui neabejingi visi buvę ir esami Mokytojų namų darbuotojai. Vieniems lyg ir pagal pareigas priklauso nudirbti tam tikrus darbus, kiti – įdeda daugiau, nei pareigos „šauktų”. Tai – Jūratė Klovienė, Eglė Trataitė, Onutė Ruzgienė, Lina Gerdvilytė, Agnė Vadlūgaitė, Jonas Gvildys, Edita Dermontaitė, Kšyštofas Mockevičius, Darius Rybaltovičius, Justinas Šukšta, Ramunė Butkutė, Marius Kavaliauskas ir kt. Jie puikiausiai suvokia, kad šis renginys, sustyguotas iš daugelio koncertų, susitikimų yra vienas reikšmingiausių įstaigos projektų. Su jais pirmiausia kartu išgyvename organizacines nesėkmes ir laimėjimus, džiaugiamės gražiais įvertinimais ir nusimename dėl nesėkmių.

Darbas su žiniasklaida – vienas svarbiausių bet kokio kultūros projekto viešinimo barų. Rengiant festivalį šiai veiklos sričiai visada skyrėme labai daug dėmesio. Įvairūs reklamos klipai televizijoje, radijuje ar reklaminiai maketai spaudos leidiniuose nėra tokie efektyvūs kviečiant žiūrovą į sales, kaip gerai parengtas pranešimas spaudai (aprašymo ar interviu formos) ar pakalbėjimas televizijos, radijo laidose. Pirmieji – labiau duoklė rėmėjams, kurių dauguma vis dar kreipia nemažą dėmesį į jų prekybos ženklo (logotipo) paviešinimą, antrieji – labiau taikytini tiesiogiai žiūrovui. Žmogus atsakingas už „Tai – aš” sklaidą žiniasklaidoje, labiau turi būti fanatikas ir šio žanro gerbėjas. Čia dažniausiai iš anksto susidarytas planas, darbui įsibegėjus gerokai keičiasi, nes atsiranda labai daug nenumatytų dalykų. Tai irgi savotiška kūryba. Gal todėl, kad dauguma festivalio atstovų spaudai buvo labiau dainuojamosios poezijos gerbėjai, o „ne sausi” žurnalistai. Tai – Giedrė Čiužaitė, Viktorija Vitkauskaitė, Monika Smalinskaitė, Mindaugas Linkaitis, Gintarė Šatkauskaitė, Vaida Tomkevičiūtė-Jurkėnienė, Agnė Vareikaitė. Jie ne tik viešina festivalį, bet nudirba ir kitus, su juo susijusius organizacinius darbus.

10-aisis, jubiliejinis, Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš” mažiausiai šioje knygoje minimas. Todėl, kad knygos rašymo procesas sutapo su festivalio organizaciniais darbais. Kai ko iš anksto negaliu skelbti, apie kai ką nedrąsu kalbėti, nes nežinia kaip pavyks. Tačiau skaitytojas, laikantis šią knygą bet kuriame pasaulio krašte, tikiuosi, kad pajus visus tuos dešimt festivalių, kurie gražiai apjungia nemažą dalį mūsų planetos. Tai ir kas, kad po vieną ar kelis atlikėjus iš atskirų valstybių. Bet visi jie kartu sudaro gražią įvairiaspalvę bardišką puokštę, itin gražiai pražystančią spalio trečią savaitę Lietuvoje.

Juozas Žitkauskas. TAI-AŠ. Bardų istorija. Pirmasis tarptautinis festivalis. – Vilnius: Žuvėdra, 2012